Atvykus į Managua labai karšta. Pasitinka mane bičiulė Claudia, buvusi „Cup of Excellence“ Nikaragvoje organizatorė. Pakeliui į viešbutį kalbame apie daug dalykų, ir žinoma daugiausia - apie kavos kainas, kurios yra beprotiškai aukštos ir dėl ko šiandien skauda galvą kiekvienai kavos įmonei pasaulyje.
Išvykstame pasižiūrėti vulkanų. Nikaragva - vulkanų ir ežerų šalis. Vaizdai įspūdingi. Visur smirdi siera. Iš pirmo žvilgsnio aplinkui – nė gyvos dvasios, tik aukštai ereliai sklando, bet čia pat man parodo lizdus, į kuriuos vėlai vakare sugrįžta papūgos... Karšta visą dieną, 37 laipsniai.
San Juan del Sur - mažas kurortinis miestelis. Laikas čia sustojęs, niekas neskuba ir nesijaudina kas vyksta aplinkui. Claudia pasakoja, kad artėja katalikiškosios šventės ir per Didžiąją savaitę miestelis pagyvės, bus pilna jaunimo, ir jie darys viską, kad tik nereikėtų melstis... Kaip išsireišikia Claudia - be pertraukos vyks „animal party“... Kurorte yra labai gražių viešbučių, kur galima pailsėti.
Susitinku su bičiuliu Roberto. Roberto praneša man gerą žinią - turi man paruošę kavos, septyniolika maišų ir pasiryžę man išsiųsti. Įdomiausia, kad tai nepaprasta ar tiksliau neįprasta arabikos veislė Nikaragvai – Java. Šio medelio pupelės ypatingos pailgos formos ir svarbiausia, žinoma, skonis...
Išvykstame aplankyti naujos Roberto plantacijos. Plantacija užima apie šešis šimtus hektarų žemės. Lokacija įdomi tuo, kad plantacija labai arti miestelio, todėl ūkis nemažai sutaupo darbo jėgos kaštų. Darbininkų nereikia net maitinti – ūkis tiesiog moka nedidelį priedą už maistą ir visi valgo namuose.
Plantacijoje kava užima apie du šimtus hektarų ir kiekviename hektare - apie tris tūkstančius medelių. Kiekvienas medelis užaugina apie svarą jau paruoštos kavos žaliavos, tačiau jie ketina medelių skaičių didinti iki 3400 medelių hektarui.
Šiuo metu vyksta dideli iškirtimo darbai. Plantacija buvo labai labai apleista, tad išpjaunama ne tik įvairūs išsišakoję medžiai ir kita sužėlusi augmenija, bet ir neprižiūrėti apleisti kavamedžiai, kurių vietoje sodinami nauji arba tiesiog paliekami kelmai. Šiuo metu ūkyje nusamdyta daug žmonių – 150. Kai jau didieji darbai bus atlikti – iškirsta, ko nereikia, susodinti kavamedžiai - liks 30 pastoviai dirbančių žmonių. Na, o per derlių samdoma papildomai iki 400 žmonių. Nikaragvoje minimali alga šiuo metu yra apie 250 USD. Kiekvienas toks darbuotojas gauna bent minimalią alga, na o per derlių visi gauna daugiau – pagal tai kiek kavos uogų atneša surinkę.
Plantacijoje auginama keletas rūšių kavamedžių – caturra, catuai, javanica. Skirtingų rūšių kavamedžių uogų brendimo laikas skirtingas, todėl juos lengva nurinkti.
Plantacijoje auga daug įdomių medžių ir iš pradžių atrodo, kad tai “pavėsinė“ plantacija. Savininkas sako, kad čia nėra taip sausa, kad būtų reikalingas pavėsis drėgmei išlaikyti, bet čia labai vėjuota, todėl reikia vėjo užsklandų.
Roberto verslo vizija labai graži – tai ne tik kavos plantacija, bet ir lankytina vieta su vėjo jėgainių parku. Jie nori padaryti taip, kad žmonės vykdami į kurortą užsuktų aplankyti plantacijos, pasižiūrėti ūkio darbų, pamatytų ir kavos skrudinimą, na o neskubančių išvykti lauktų nuostabūs žirgai jodinėjimui (šeimininko hobi) ir vyno rūsys, įrengtas sename buvusiame sandinistų ginklų sandėlyje dabartinės plantacijos teritorijoje.
Vakare svečiuojamės pas vienus stambiausių Nikaragvos kavos eksportuotojų. Jie pristatoto savo naujoves, tame tarpe ir „diamond coffee program“. Išaugus jų verslui, atsirado poreikis plėsti ūkininkų pasėlius ir tai iniciavo šią programą. Siekiai nepaprasti, tad į šį reikalą kompanija įtraukė prancūzus. Prancūzai pasiūlė veisti hibridus – išvestinę medelio veislę iš kokios nors vietinės veislės ir etiopiškos – skonio pagerinimui.
Tokius embrionus jie padaro iš lapų. Užaugina medeliuką ir parduoda. Penkis milijonus kasmet. Jei nori dar vieno tokio, tai jis nesidaugina, jį reikia vėl pirkti.
Tai tuos savo sukurtus kavos naujadarus padeda mums ant stalo paragauti. Palyginimui vienoje stalo dalyje sudeda visas įmanomas įprastas kavos rūšis, kurias jie pardavinėjo lig šiolei, ir kitoje – tuos H1, H5, pora mišinių iš šių rūšių. Mano supratimu jų eksperimentai pavykę! Jų laukia puiki ateitis.
Po nacionalinio turo mums atrinkta 60 skirtingos kavos pavyzdžių, iš 370. Darbo bus daug.
Pirma diena ganėtinai sudėtinga. Vietiniai tapo tikrai gerais degustatoriais per pastarąjį dešimtmetį ir atrinko iš derliaus tikrai tai kas turi potencialą.
Pirmos dienos degustacijoje visi pavyzdžiai gana panašios kokybės, iš trisdešimties labai įdomių nėra, kad galėčiau „ištirpti“ nuo puikumo. Ir pasitaiko visko, net praeitų metų derliaus...
Po darbų mūsų paprašo įvertinti vieną įdomią rūšį – geltonąją pakamarą.
Manoma, kad tai natūrali pacas arabikos mutacija į geltonąją. Kaip žinia kavos uogos yra raudonos, yra ir geltonų. Ir štai paprastai jos auga kartu, ant to pačio medelio. Vienas ūkininkas geltonų uogų šakas atskyrė ir medelius augina atskirai. Todėl mūsų paprašo padegustuoti, įvertinti ar tai turi prasmę. Jei tai pasiteisintų, tai šio medelio geltonas uogas rekomenduos atskirti ir kitose šalyse, kad pasiekti geresnių rezultatų. Iš tikrųjų, kava labai visiems patinka, ypač man.
Manau reikia pažymėti jos skonio struktūrą. Kava labai gerai “suręsta”, labai įdomus kvapo derinys –vaisiai, abrikosai, mangai, kartu su prieskoniais, muskatas, juodasis pipiras, ir - tabakas... Įspūdinga. Skonis labai geras, rūgštis labai maloni, tiesa body ne toks kaip pakamaros – lengvesnė kiek, poskonis puikus ir, žinoma, kava be galo saldi. Toks įspūdis, kad šioje kavoje nebėra kovos tarp pacas ir maragogypes ( p.s. pacas+maragogype=pacamara, viena gana sudėtingesnių ir dažnų C. ir P. Amerikoje auginamų arabikos rūšių) , viskas labai stabilu... Man baisiai patinka šioje kavoje viskas nuo pradžių iki galo, geresnis įspūdis nei tie prancūzų hibridai pusiau etiopiški... Kas tikra ir natūralu visada turi prasmę.
Vieną vakarą vykstame į Selva Negra plantaciją. Savininkas Otto Kuhl, kurio knygą jau seniai turiu. Jis labai domisi, iš kur mes visi, klausinėja kiekvieno, pats labai šmaikštus ir žingeidus. Išgirdęs apie Lietuvą nustemba, bet pasako, kur ji yra, įvardija tris Pabaltijo šalis ir užsimena, kad jo tėvas gimęs nelabai toli nuo to krašto – Kylyje.
Selva Negra įdomi plantacija su visa turistine infrastruktūra – viešbutis, restoranas ir panašiai, bet svarbiausia kas kita. Jų čia užauginamos kavos 80% yra organinės kilmės. Tikros džiunglės aplinkui – gausi gyvūnija, girdime kaip staugia bežionės... Ūkis labai “autonomiškas” – užsiaugina ne tik kavą, labai daug visko. Iš savo kakavos ruošia pertepimus tortams. Vartoja savo ūkio paukštieną ir jautieną.
Gamina penkių rūšių sūrį, tame tarpe kamemberą. Jei prireikia baldų, tai juos gamina jų staliai iš kritusių arba medžių, kuriuos reikia kirsti. Panaudotas vanduo perdirbamas beveik visas, net jų viešbutyje nusiprausus vanduo teka į tualeto bakelį. Gyvulių mėšlą jie kaupia specialiuose rezervuaruose ir gamina dujas. Turi nemažai saulės baterijų, kurios prišildo tiek karšto vandens, kiek reikia. Visos atliekos yra rūšiuojamos ir perdirbamos, ir didelė dalis - tiesiog pačiame ūkyje. Tarkim, kartoninė pakuotė dedama į vieną vietą, kur per liūčių sezoną ją sulyja, tada suirusi pakuotė sumaišoma su kompostu ir grąžinama į dirvą. Vienu žodžiu, jie gerbia vietą, kurioje gyvena. Ūkyje keletas šeimų čia dirba jau trečioje kartoje, apie 29 šeimas - antroje kartoje. Tiems, kurie išvažiuoja studijuoti ir paskui grįžta ir dirba šiame ūkyje, skiriama studijoms stipendija. Tokie susitikimai įkvepia.
Po pirmo konkurso turo lieka 29 kavos rūšys, šiandien ragaujame jas dar kartą. Lieka dar mažiau... Ir skelbiami nugalėtojai, geriausios Nikaragvos metų kavos.
Vakarojimui surandame tokį vietinį alubarį, kurį aplankome beveik kasdien. Mat karšta siaubingai ir kai tik išeini pasivaikščioti po miestą, troškina. Japonams šis alubaris labai patinka. Alubaris unikalus – su judančiomis medinėmis grindimis, geltonai žaliai mėlynai dažytomis sienomis – tikras latinosų baras, kaip kad Tarantino filmuose... Alutis lengvas ir čia pateikiamas labai geros temperatūros.
