Iš viso pasaulio suvažiavusiems teisėjams degustatoriams finalinei atrankai buvo pateikta 41 kavos rūšis. Vyriausiasis teisėjas brazilas Silvio suskirstė kiekvienam teisėjui po tris stalus su septyniom kavos rūšim per dieną.

 

Degustacijos vyko sklandžiai, nors lengva nebuvo – visos kavos rūšys gana panašios ir labai įdomios. Labiausiai intrigavo, kaip ir Salvadore, pacamara arabika. Gvatemaloje auginama daug įvairių rūšių – caturra, bourbon, typica, catuai, maracaturra, o didelių pupų pacamara Gvatemaloje labai gerai prigijusi, nors ir čia dar vis jaučiamas šios kavos nepastovumas, rūšių kova pačioje pacamaroje. Visa kava labai įdomi, visai kitokia nei tikėjausi iš Gvatemalos - vos keletas uoginių niuansų ir dažniausiai kava vaisiška, gėlėta, prieskoninė.

Konkursui įsibėgejus degustacijos vyksta labai įdomiai. Kaip ir Salvadore, taip ir šiame konkurse pacamara kavos rūšis sukelia žiauriai daug diskusijų. Atrodo, kad Japonijos rinkai ji nelabai tinka.... p. Hayashi sako, kad pacamara kavoje trūksta švarumo ir citrusinės rūgšties. Visai nesutinku su tuo ponu, nors ypatingos kavos industrijoje p.Hayashi jau dirbo, kol dar nebuvo nei jos pačios, nei manęs gimusio – prieš 40 metųKaip paaiškėja vėliau, reitinguodamas konkurso TOP10, finale ponas Hayashi šiai pacamara kavai vis tik nusprendė skirti daugiausiai savo vertinimo taškų.

Antrą degustacijų dieną diskvalifikuotos net trys kavos rūšys, bet su nevisai tipiškais defektais – už bulvės skonį kavoje ir fermentaciją su fenoliu. Remiantis konkurso taisyklėmis už kitus defektus nei fenolis kava nediskvalifikuojama, tačiau šįkart ta „žalia bulvė“ kavoje buvo išties baisi!

Paskutinę konkurso degustacijų dieną reitinguojamos geriausios iš geriausių kavos rūšys  – TOP 10. Nugalėjo pacamara rūšies kava, tiesiog puiki kava!  Paskelbus rezultatus kolega bolivietis Nelsonas vis kartojo, kad nemėgsta tokios kavos, ji neįprasta ir visokia, pravardžiavo ją “pacatrouble”.

Tačiau dar įdomiau, jau kelinti metai iš eilės pirmąją vietą laimi vis tas pats ūkis – „El Injerto“. Ir šis ūkis šįmet laimėjo iš karto 2 pirmas vietas, ir su 2 skirtingom kavom! Viena jų - pacamara, kita - bourbon.

  

Pastebėjau keletą tendencijų. Pirmiausia, tai kitokių rūšių sodinimas kavos šalyse, siekiant kuo labiau atsakyti į laikmečio, ypatingos kavos, poreikius. Šįkart Gvatemaloje laimėjo nuostabi pacamara . Gėlinis, prieskoninis, mėtinis, vaisinis, bergamotės, rožių aromatas. Labai labai sirupinga ir labai saldi. Atrodo, galima rasti joje ir vardinti dar daug ko. Šios kavos kontroversiškumas yra tame, kad ji panaši į fermentuotą kavą. Gali kilti abejonių dėl kavos švaros pojūčio, pagal švarumą ji primena džiovintą kavą (past.- „džiovinta“ toks apdorojimo būdas), bet iš tikrųjų ši pacamara švari. Tai labai suprantamas signalas ypatingos kavos augintojams – jei nori nugalėti, privalai išsiskirti ir kitoks skonis turi daugiau šansų nugalėti.    Tačiau ne tai norėjome pasakyti balsuodami už tą kavą, ji tiesiog buvo galva aukštesnė už kitas, kitokia, bet didžioji dalis augintojų yra paprasti žmonės, jie supranta tiesiogiai. Tarkime Gvatemaloje, kaip ir Kosta Rikoje, jau pradėta auginti Geisha. (red.past. – apie Geisha kavos rūšį skaitykite mūsų ankstesniuose straipsniuose). Suprantu, kad už penkerių metų turėsime bent dešimties šalių Geisha kavą, ji visa bus labai įdomi ir tokia kava tikrai turi daug šansų nugalėti konkurse. Tereikia būti drąsiam ir nebijoti eksperimentuoti.

Kitas pastebėjimas - technologijų plėtra. Šis Gvatemaloje vykęs „Cup of Excellence“ yra istorinis ne tik todėl, kad per visus ankstesnius 51-ą konkursą išsiveržusių vulkanų nepasitaikė... Dar svarbi naujovė ta , kad atrankoje visus vertinimus registravome kompiuteriuose „on-line“, ir visi duomenys iškart patekdavo į serverį apdorojimui ir galėjome iškart nagrinėti rezultatus, priimti sprendimus. Buvo labai neįprasta, viską dar galima tobulinti, tačiau tai neabejotinas progresas. Ir dar, daugelis čia dirbančių teisėjų visą laiką neišsiskyrė su ipodais, ipadais, mobiliakais, kompais, kameromis ir panašiais dalykais ir kai tik atsirasdavo nors kelios sekundės laiko, visi skuba tuojau pat ką nors transliuoti „on-line“ savo šalies kavos gerbėjams.

Aplankėme vieną įspūdingo dydžio kavos plantaciją – 1000 hektarų (Gvatemaloje tai labai didelis ūkis). Mūsų visų nuostabai  visas šis ūkis sertifikuotas „Rainforest Alliance“ (past., www.rainforest-alliance.org)  Pakeliui žiauriai lijo, todėl visi juokėmės, kad ūkis tikrai „very much rainforest“... Ūkyje taikomos agrarinės praktikos įspūdingos. Pavyzdžiui, vandens valymo sistema yra nukopijuota iš Disneylend‘o!

Guatemala City nėra saugus miestas. Šalis labai neturtinga, klęsti banditizmas ir žmonių grobimai. Čia turėti savo verslą reiškia visada būti niekšų taikinyje, kurie aišku pirmiausia nusitaiko į tavo šeimos narius. Vieno mūsų aplankyto kavos ūkininko sūnus dviračiu važinėjosi lydimas apsaugos darbuotojo...  Aplankėme Guatemala City turgų, įspūdį padarė gausybė rankdarbių ir viskas labai pigu! Indėnai visai ne tinginiai.

Vieną dieną bevakarieniaujant atvažiavo  vienas kavos veikėjas Robertas iš Norvegijos ir pranešė, kad jam važiuojant autobusu iš Salvadoro prasidėjo vulkano išsiveržimas...   Iš pradžių buvo sunku patikėti, tačiau išėję į lauką iškart pamatėme, kad viskas aplinkui jau juoda nuo vulkaninių pelenų.  Išsiveržė ugnikalnis San Vicente Pacaya, iš aplinkinių vietovių gyventojai evakuojami.  Mūsų viešbutis yra apie 20 km nuo siautėjančio Pacaya ugnikalnio... Amerikiečiai kolegos į įvykį sureagavo lengvabūdiškai, jie buvo įsitikinę, kad rytojaus dieną viskas baigsis, bet manęs neapleido prastos mintys.  Centrinis Gvatemalos „La Auroro“  oro uostas uždarytas ilgam.  Vakarėlyje prasidėjo kalbos ir scenarijų kūrimas , kaip iš čia ištrūkti? Kaip tai paveiks kavauogių žiedus ir derlių apskritai? Ar atvyks į rytdienos susitikimą kavos augintojai?  Per vakarą gatves nuklojo dviejų centimetrų sluoksnis vulkano pelenų... Kažkas atsinešė ta proga butelį romo, žodžiu, vakarienė pavyko...

Kitą dieną pietų pertrauka buvo nerami, niekaip nepavyko prisiskambinti į „Continental“ avialinijų ofisą. Išvykau į apdovanojimų ceremoniją neišsiaiškinęs, kaip iš čia išvyksiu . Reikia pasakyti, kad visas konkursas organizuotas buvo įspūdingai – ANACAFE (Gvatemalos kavos asociacija) nenuvylė. Apdovanojimų ceremonija kaip visada šiek tiek nuobodoka – iškilminga kalba, greitai greitai įteikti apdovanojimai... Tačiau visi asociacijos darbuotojai dirbo įspūdingai, niekas čia valandų neskaičiuoja. Susipažinau su keliais augintojais ir gavau jų kavos pavyzdžių, kuriuos mėginsiu nusipirkti. Tokiu metu kavos parduoti niekas jau nebeturi, o tarp tų kavos rūšių kurios nepraėjo nors kelių konkurso vertinimo balų yra labai geros kavos.

Po apdovanojimų nuvykome tiesiai į „Continental“ ofisą , kur gavau gerą bilietą namo link. Buvau labai laimingas, nes dar atsirado galimybė aplankyti Antigua miestą. Kitą dieną susėdome į autobusą ir pirmyn.  Oro sąlygos stebino – lijo kaip iš kibiro visą dieną. Visur liejosi vanduo upeliais, lietus išplovė kelius, kai kur jie buvo nepravažiuojami.  Vėliau sužinojome, kad toje pačiame Antiqua mieste nuošliaužos sugriovė apie 150 namų, žuvo žmonės, nukentėjo kai kurios kavos plantacijos....žodžiu, nelaimės.  Ispanų konkistadorų pastatytas miestas  įspūdingas. Dar apžiūrėjome turgų ir užsukome į vieną puikų restoraną.  Šimtametis restoranas įdomus tuo, kad jame lankėsi daug įžymybių, net kėdės yra paženklintos – ant šitos sėdėjo F. Ford Coppola, o ant šitos B. Clinton, žodžiu, puikus marketinginis triukas!  

Grįžę iš pasivažinėjimo supratome, kad oro sąlygos panašėja į tropinę audrą. apie ją kitą dieną jau ir pranešė, prognozuodami, kad audra drieksis per visą didelę teritoriją nuo Meksikos, per Gvatemalą iki pat Salvadoro.  Keletas kolegų liko nakvoti Antigvoje, ir , kaip jie pasipasakojo vėliau, naktį pro viešbučio langus pradėjus sunktis vandeniui šiek tiek buvo šiurpu...   Šalia miestelio stūkso trys ugnikalniai – El Fuego, Pacaya ir volcano da Agua. Viena miesto legendų byloja, kad Antigvos miestas seniai seniai buvo ir visiškai sugriautas vandens. Naktį, kai miestas miegojo, atskilo gabalas kraterio uolos ir išsiveržęs vanduo nušlavė miestą su visais jame buvusiais žmonėmis

Pakeliui važiuojant į Salvadorą neramino mintys, kad tokiais išplautais keliais ir taip važiuodami laiku galime ir nepatekti į Salvadoro oro uostą, iš kurio turėjau išskristi su naujai pakeistu savo bilietu. Tačiau viskas vyko kuo puikiausiai. Ant Salvadoro sienos teužtrukau penkiolika minučių, čia dar susitikau spalvingą grupelę pakeleivių – japonų, amerikiečių, norvegų ir net lietuvių - ir Salvadoro oro uostą pasiekiau laiku.  Buen viaje!